Perregimas maumedžių vanduo

Benas Bėrantas

Sodo namelyje kabančiame paveiksle buvo matyti dvaras. „Megztos kojinės susidėvi, o paveikslai…” - sakydavo, ir aš galėjau tik numanyti dirbinio amžių. Paprastuose siūluose tilpo atskiras pasaulėlis, tik nepažinus savita būtimi arba per ilgą laiką paprasčiausiai užmirštas. Ir nors anksčiau mezginys persipindavo su rainelėmis, po to vėl susidėdamas ant drobės be žymės akių spalvai, šiandien kažkas atsitiko, todėl negaliu atitraukti žvilgsnio nuo dvaro priešais.
Žemai teka bevardis upelis, elgetos šaukiamas Čiurlionu, kuris ištvinsta toje vietoje, kur reikia pereiti siaurą, akmenimis grįstą tiltą, todėl į dvarą bemaž visi patenka basomis, batus numetę į šalį - jų čia nebereikia. Todėl aplink mėtosi daugybė porų batų ir elgeta, kėblindamas pro šalį, dažnai dėbteli, ar neatsirado naujų. Pats dvaras, žingsniuojant tiltu, dar vos matosi ir skendi gerokai ūgtelėjusiuose maumedžiuose. Tik paskui staiga iškyla prieš akis dviaukštis, neskaitant pusrūsių, pilkšvas. Kitapus jo - platus ežeras, į kurį ir įteka anas upelis. Dvaras ir jį supantys maumedžiai atvaizdais įsilieja į žalsvą ežero vandenį, saulei prisiliečiant spalvos tampa akvarelinės. Sakoma, kad šitaip naujagimiai maumai apsigyvena vandenyje, žmones stebėdami tik iš tolo. Šįkart jie žvilgčiotų į ant vandens plūduriuojančią didoką pavėsinę bei po ja susėdusiuosius.

 

„Lyg tūzai su savo pikų damomis: pasitempę, grakštūs. Vyksta kortų partija, o lošėjai pavėsinėje sustingę, visų kojas apsivijusi įtampa. Tik elgeta prabėga pro šalį, vydamasis jo kepurę įsikandusį šunioką.
Po valandėlės kortų šnarėjimo pasigirsta nervingas pralaimėjimo atodūsis ir triumfuojantis balsas: „Dvaro noriu jau kitą mėnesį.” Taip lengvabūdiškai dvaras su labiausiai išpuoselėtu parku apylinkėje pakeitė šeimininką. “Kai senelis visa atidavė tėvui, atsikėliau tenai ir aš, dar maža mergaitė. Kad viskas atrodytų kaip šiandien, turėjo prasidėti statybos, kuriose triūsė ne tik mama, tėvas, bet ir aš su sese ir netgi nuo gimimo kiek ligotas mažasis broliukas tampė smulkesnius akmenukus.”
Tai tarusi pasakotoja staigiai pakilo, priėjo prie pavėsinės krašto, prieš tai šyptelėjusi visiems sėdintiems, ir, nerūpestingai atsispyrusi, atsidūrė perregimame ežero vandenyje. Matėsi, kaip parko maumedžiai mėlsta, mėlyna aplinkui, tik kur ne kur vejose mėtėsi raudoni obuoliai, neaišku iš kur atriedėję.
Istoriją tęsė kitas pavėsinės pasakotojas: „Taip, pamenu tą bamblį. Vieną pavakarę užsiliepsnojo netoliese buvęs svirnas. Visą naktį su vyrais sėmėm ežero vandenį, elgetai šaukiant: „Čiurlioni, kibirkštys!”, ir gesinom siautėjančią ugnį, tačiau tik paryčiais įveikėm, kai iš svirno jau buvo likę vos kaulai. Ponai ne tiek jaudinosi dėl svirno, kiek dėl kito dalyko: kažkur pasimetė dviejų metų šeimininkų sūnus ir motina rovėsi plaukus nuo galvos. Visi nujautė, kad mažas berniukas tą naktį žaidė svirne. Tačiau niekas to garsiai nepasakė.”
Pabaigęs savo dalelę ponas raminančiai atsiduso ir taip pat nė nesuabejojęs lengvai atsidavė ežero vandeniui.
„O aš… O aš iš meldų stebėdavau dvi nuogas seseris. Viena iš jų nemėgo vandens, todėl greitai įšokdavo spiegdama ir, iškart išlipusi bei įsispraudusi į drabužius, skuosdavo namo, pavymui šaukdama kitai: „Nesimaudyk ilgai, o tai žaltys į marškinius įsisuks.” Bet ta tik nusijuokdavo jaunatviškai ir mirkdavo dar gerą valandą. Tada baugščiai ateidavau aš. Ji išlipdavo ant kranto, kūnas elektriškai kvepėdavo ežero žolėmis ir vandeniu. Dėl tankaus ir trumpo kvėpavimo vos pastebimai kilnodavosi krūtys, ką tariausi galėdamas girdėti.
Tai buvo ponų dukterys ir nors žinodavau, kad nevalia liesti kilmingo kūno, vis tiek juo mėgavausi.”

 

Tą akimirką krante vėl pasimatė miniatiūrinis elgeta, kuris, balsui nuaidint, šįkart šaukė: „Čiurlioni, dvaras ežero dugne, dvaras ežero dugne”. Pasakotojas šelmiškai nusišypsojo: „O aš patikrinsiu, ar tikrai jis tenai”. Tuomet, kaip ir prieš tai buvusieji, pasinėrė į ežerą.
„Tačiau atėjo laikas, kai ežero būtybės vienu ypu išsinešė šeimininkus. Ponas prieš mirdamas vienai iš dukterų paliko dvarą, o jos sesė, gal supykusi, gal tiesiog seniai to laukusi, išvažiavo į miestą. Ir tada naujoji ponia užsidarė penkiasdešimčiai metų savo namuose, nieko neketindama įsileisti, pasiliko tik vieną ištikimą tarną. Sklido kalbos, jog, priėjus arčiau dvaro, nuo pastato dvelkia keistas dumblių ir ežero žolių aromatas. Buvo kalbama, kad ir elgeta kažkur dingęs…”

 

Staiga suvokiau, kad dabar pasakoti atėjo mano eilė - sėdėjau toje pačioje aptuštėjusioje pavėsinėje su kitais. Tik kai jau ruošiausi kalbėti, pavėsinė pradėjo judėti kranto link, kur stovėjo prižiūrėtojas, nutraukęs pašnekesį ir davęs suprasti, kad metas grįžti į dvarą - kasvakarinės istorijos buvo baigtos ir aš nespėjau šokti į vandenį ieškoti mažyčio pasaulio. Mėlynas saulėlydis buvo jau beveik visiškai paskandinęs alėjas, tad pasiekę krantą visi sutartinai pakilo ir nuėjo senelių namų link. Kaip tik tą vakarą maumedžiai numetė mėlynus spyglius ir visi basomis brido į dvarą per tą neįprastą ežerą.

Patiko (4)

Rodyk draugams