Studentų era

Žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad Vilniuje studentams miesto savivaldybė svarsto galimybę naikinti nuolaidas viešajam transportui. Jei taip įvyktų, studentui už nuolatinį bilietą tektų pakloti apie 108 Lt. Ar tikrai taip yra ir kodėl valdžia svarsto tokią galimybę? Ką apie nuolaidų naikinimą viešajam transportui sako patys studentai ir kaip jie taupytų?

Laidoje startuos Ingos Janiulytės rubrika „Šaltas dušas”. Šįkart transliuosime radijo apybraižą apie judėjimo negalią turintį filosofijos studentą iš Druskininkų. Vaikinas nepabijojo negalios ir gyvena tikrą studentišką gyvenimą. Kaip jam sekasi tai daryti?

Kur ir už kiek galima nusipirkti pigią bei naudingą knygą? Į paieškas leidosi Jurgita Čeponytė ir Ovidijus Višniauskas savo autorinėje rubrikoje „O tu pabandyk!”.

Startuos dar viena rubrika - „Po paskaitų”. Vita Ličytė lankysis Vilniaus Gedimino technikos universiteto choro „Gabija” repeticijoje. Kaip studentai repetuoja ir kodėl jie daug laiko skiria chorui?

Kodėl verta nueiti į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto organizuojamą kasmetinį vakarėlį „Feal the heat”?

Visa tai išsamiau ir įdomiau jau šį pirmadienį, kovo 15 d., nuo 16 iki 17 valandos „Start FM” eteryje.

„Start FM” pasiekiamas internetu (www.startfm.lt) ir FM dažnio bangomis 94.2 Vilniuje.
Laidą ves Jurgita Čeponytė ir Ovidijus Višniauskas.

Rodyk draugams

77 procentai Lietuvos studentų sako, kad kūno kultūra turėtų būti ne privalomas, o pasitenkamasis dalykas. Kodėl vienuose Lietuvos aukštosiose mokyklose studentai verčiami sportuoti, o kitose – ne?

Mitai ir teisybė apie jaunimo mėgstamą barą „Psichbaris”. Ką ten veikė ir ką pamatė mūsų kolegos?

Kaip pasirinkti sau tinkančią profesiją? Ką pataria specialistai, kur informacijos ieško abiturientai Ir kas nulemia karjeros sėkmę?

Interviu su laikraščio „Studentų era” vyriausiuoju redaktoriumi Karoliu Vyšniausku. Kaip jam sekasi redaguoti studentų laikraštį ir su kokiomis problemomis susiduria?

Visa tai ir dar daugiau jau šį pirmadienį, kovo 8 dieną, „Start FM“ eteryje nuo 16 iki 17 valandos. Start FM pasiekiamas internetu (www.startfm.lt) ir FM dažnio bangomis 94.2 Vilniuje.

Laidą ves Indrė Anskaitytė ir Edvardas Kubilius.

Rodyk draugams

Ankstus pirmadienio rytas, vos tik pramerkę akis šaunieji „Studentų eros“ platintojai - sumanusis Arnas ir bebaimis Gintas šoka į jau vakar prikrautą miniautobusiuką Opel Vivaro ir leidžiasi kelionėn. Prieš akis ilgas kelias, o bagažinė pilna „Studentų eros“ egzempliorių. Panevėžys, Šiauliai, Klaipėda, Kaunas – štai šie miestai tą nuostabų pavasarėjantį pirmadienį turėjo sulaukti „Studentų eros“.

Tačiau pasiekus pirmąjį kelionės tašką – Panevėžį, vidurinįjį pirštą laikraštvežiams parodė ištikimasis Opelis. Stiprus dyzelio kvapas salone leido suprasti – vargelis jau už kito posūkio. Apsvarsčius situaciją buvo nuspręsta nerizikuoti ir greitai aplankius Šiaulius grįžti į Vilnių. Deja, Šiauliuose autobusiukas ištarė paskutinį savo žodį – toliau riedėti miesto gatvėmis atsisakė. Tai nesutrukdė įvykdyti savo misijos - dvi kojos, dvi rankos – laikraščiai galų gale pasiekė skaitytojus.

Deja, toliau viskas ėjosi ne taip sklandžiai. Tikėtasi, jog pailsėjęs autobusiukas atgaus kvapą ir vėl užsives, bet bandymai startuoti ir grįžti remontui i Vilnių buvo nesėkmingi. Džiugo suorganizuota pagalba žadėjo išgelbėti nelaimėlius iš Šiaulių centro žadėjo už pusantros valandos, bet pažadai liko neištesėti. Ilgai nesvarstę Šiauliuose likę įkalinti platintojai nenukabino nosies - susipažinę su miesto kultūrine programa, jaunuoliai pasistiprino Čili picerijoje bei aplankę vietines įžymybes, pagalbos laukė linksmai susėdę Opelio viduje besivaišindami butelaičiu alaus, likimas buvo aiškus – daugiau tą diena vairuoti neteks.

Lauktoji pagalba nesiskubino ir atvyko tik už keturių valandų. Opelis šovė uodega aukštyn ir greit atsidūrė ant ant tralo. Pavargę bei sušalę platintojai tris valandas praleido šiauliečio vairuotojo kabinoje sužavėti klausydamiesi kultūrinių Šiaulių papročių bei tradicijų. Juk ne kiekvieną dieną išgirsi iš pirmų lūpų, kaip smagiai baladojami tie NATO lėktuvų pilotai Šiaulių naktiniuose klubuose… Vilnius pasitiko lietumi ir apvalia suma pinigų už vilkiko paslaugas. Diena tikrai nesėkminga – tačiau jau kitą dieną likusieji Kaunas bei Klaipėda sulaukė savųjų laikraščių egzempliorių.

Arnas ir Gintas@Opel Vivaro

Rodyk draugams

manasis laikraščio maketas, kad netyčia neliktų tuščių puslapių. užbrauktas langelis = sumaketuotas puslapis

Nepaisant to, kad šį mėnesį temų dalybas ir laikraščio maketavimą skyrė tik dvi savaitės, panašu, jog viskas baigėsi gerai. Nors buvo akimirkų, kai atrodė, kad nutiks nežinia kas, ir jau pusiau juokais su Karoliu svarstėm, kaip galėtume užpildyt tuščius laikraščio puslapius. Lyg tyčia, nesklandumų šį mėnesį buvo daugiau nei įprastai - užstrigęs redakcijos el.paštas, sugedęs maketavimo kompas redakcijoje, tik dvi maketavimo naktys vietoj įprastų trijų, labiau nei visad vėluojantys straipsniai…

Pirmadienį ir antradienį skaipu bandom susidėliot straipsnius, kad trečiadienį Džiugas jau iškart galėtų pradėt maketuot. Trečiadienį po maketavimo išsiskirstom palygint anksti - prieš dvyliktą, nes tiesiog nebėra ką maketuoti. Pirmos maketavimo nakties rezultatas - sumaketuoti 6 laikraščio puslapiai.

Ketvirtadienį ryte ištaisau vieną straipsnį ir sugebu jį ištrinti iš kompiuterio - tiek pradinį, tiek gerą ištaisytą variantą. Trūksta žodžių, ir pikta, ir juokinga.. Ketvirtadienio vakaras tikrąją to žodžio prasme tampa maketavimo naktimi - pradėję septintą vakare, išsiskirstom apie trečią ryto. Galima sakyt, pilna aštuonių valandų darbo diena, t.y., naktis, netgi be pertraukų stalo futbolui. Tačiau su pietų pertrauka - jos negaliu nepaminėt. Jau po vidurnakčio gavom MAISTO, ne, ne kokio junk food, bet šiltų naminių kotletų ir virtinių su bulvėmis (ačiū, Pauliui!!!) - taigi, darbus galim tęsti nealkani. Rezultatas - sumaketuoti visi 16 puslapių ir toks nesveikai geras jausmas, kai žinai, kad MES TAI PADARĖM.

Penktadienį po pietų dar porai valandų susitinkam pas Džiugą darbe sutikrint visko iki galo, kad nebūtų antraštėse jokių “megstukų” ir pan. Tada laikraščio maketas, nors ir vėluodamas, jau gali keliaut į spaustuvę.

Tai tiek pagreitintai papasakotų įspūdžių iš šio mėnesio. O rytoj bus mano asmeniškai mėgstamiausia diena, kai galėsiu pačiupinėt popierinį SE vasario numerį, dėl kurio ir virė darbas šią savaitę :) po to - laikraščio aptarimas, temų dalybos ir…. viskas prasidės nuo pradžių.

p.s. Žmonės gerieji, na gal turit kas padovanot mums minkštą kampą į naują redakciją, a?

Eglė@SE

Rodyk draugams

Vyksta darbas

Studentų era praėjusią savaitė pasipildė naujais žmonėmis, kurie tapo tinklapio www.studentuera.lt komanda.

Vyriausioji tinklalapio redaktorė Vitalija visiems susirinkusiems paisūlė temas, kuriomis susirinkusieji galėjo parašyti straipsnius. Vieniems pakliuvo platesnės apimties temos, kitiems glaustesnės. Daugelis temų buvo susijusios su tą savaitę vykusiomis šventėmis - Šv. Valentino diena, Vasario 16d.

Užduotys buvo tokios, kaip imti iš praeivių interviu bei padaryti reportažus. Vienos merginos, Rūtos, ėmė interviu iš studentų tema “ką jums reiškia Vasario 16d? ”. Jos pasakojo, jog susidūrė su tokiomis kliūtimis, kaip studentų nenoras fotografuotis. Buvo net tokių pasiteisinimų, kaip “mano riebaluota galva” ir panašiai. Tačiau joms visgi pavyko nufotografuoti visus apklaustuosiu šia tema. Kita mergina, Dovilė, rašė tema “ Šv. Valentino dieną sutik kitaip”. Paklausta, kaip jai sekėsi, atsakė, jog viskas pavyko puikiai, tik buvo sunkoka atrasti kažką įdomesnio šia tema. Kai kurie reportažai, pavyzdžiui, iš Knygų mugės dar laukia savo eilės.

Jaunųjų žurnalistų neaplenkė ir pirmosios nesėkmės, kurios kilo dėl techninių nesklandumų. Buvo “nulūžęs” serveris, todėl negalėjome normaliai susikontaktuoti - nepavyko išsiųsti laiškų, straipsnių, reportažų ar nuotraukų. Įveikus šias kliūtis, visi straipsniai ir nuotraukos pagaliau pasiekė Vitaliją.

Taip pat apklausėme ir “Studentų eros” fotografą Mykolą, kuris fotografavo visus tuos renginius, kuriuos aprašė žurnalistai. Didžiausią įspūdį jam paliko Karo akademijoje vykusi konferencija. Pasak jo, vos įžengęs į akademiją, jis turėjo praeiti “muitinę” . Ten jį sutikęs kareivis palydėjo iki pat konferencijos salės. Eidamas kareivis pasiūlė fotografui tapti Karo akademijos fotografu, tačiau jis suabejojo dėl pavojingų gyvybei sąlygų.

naujokai@www.studentuera.lt

Rodyk draugams

Ką labiausiai mėgstu daryti „Studentų eroje“, tai imti interviu iš įdomių Lietuvos žmonių. Nesvarbu, ar tai būtų žmogus iš popkultūros, iš meno srities ar paprastas studentas – kiekvienas žmogus yra įdomus ir savitas.

Atėjusi į šį laikraštį niekada negalvojau, kad galėsiu susipažinti su žmonėmis, kurie dažnai matomi televizijos ekranuose arba ant scenos. Bet, pasirodo, kad viskas įmanoma. Prieš kiekvieną interviu labai blogai miegu, labai jaudinuosi, nes kažkodėl visąlaik manau, kad mano pašnekovas atsistos ir išeis, nes tiesiog nenorės atsakinėti į mano klausimus, bet, ačiū Dievui, tai dar niekada neįvyko. Kai jau būna įjungiamas diktofonas, paruošiami klausimai, viskas vyksta natūraliai. Tiesiog abu (tiek aš, tiek pašnekovas) patogiai įsitaisome, pasiimame arbatos puodelius į rankas, ir šnekamės. Kažkada manęs draugai klausė, kiek maždaug užima laiko vienas interviu. Niekada neturėjau atsakymo, nes kartą su pašnekovu kalbėjausi dvi valandas, su kitu pusvalandį.

Labiausiai patinka ta akimirka, kai yra išjungiamas diktofonas ir pašnekovas nenori išeiti, o dar šnekėtis apie dar įdomesnius dalykus, kurių niekada neviešinčiau, nes tai būna pasakoma ne diktofonui ir ne visuomenei, o man. Kalbama apie jų darbo užkulisius, apie asmeninius gyvenimus, juos pačius ir visąlaik apie „Studentų erą“ (jiems įdomu, kas tai per laikraštis, kas čia daroma ir pan.), beje, neretai žmonės labai gerai žino apie mūsų veiklą ir skaito šitą laikraštį.

Kai grįžtu namo, dar kelias dienas gyvenu to interviu nuotaikomis, vis prisimenu vieną ar kitą žmogaus ištartą frazę, juokelį, tai būna be proto gera. O kai jau būna išspausdinamas TAS interviu, tikiuosi, kad tam pašnekovui nėra labai didelė gėda dėl mano neprofesionalumo.

Taip, mano interviu visada būna iškritikuojami, kaip lėkšti, neįdomūs, nuobodūs, bet man jie būna tokie šilti ir geri, kad blogų žodžių niekada nepastebiu. Gera būna, kai pašnekovai ir po interviu paskambina ar parašo ir pakviečia į savo renginius, arba šiaip teiraujasi, kaip man sekasi. Tai būna didžiausias įvertinimas.

Gerbiamieji, niekada nebijokite imti interviu, rašyti, nes tai yra ne tik gaunama patirtis, bet ir pasisemiami neišdildomi įspūdžiai.

Justė Sk.@SE

Rodyk draugams

Pirma apie antradienio susitikimą su savaitraščio „Atgimimas“ redaktore ir TV3 „Savaitės komentaro“ vedėja Indre Makaraityte. Susirinko mūsų keli, bet kalbos nepritrūko. Apie žurnalisto darbą kalbėjom apie dvi valandas. Regis, įdomu buvo ne tik man :) Mano įspūdis apie Indrę Makaraitytę: tikra žurnalistė ir apskritai yra retas egzempliorius mūsų žiniasklaidoje. Kodėl? A vat, reikėjo ateit į susirinkimą. Juokauju, tiesiog nenoriu aplipdyti pagiriamaisiais būdvardžiais žmogaus, kurį gerbiu. Daugiau nelabai turiu ką bepridurti, nes, kaip ištikima „Atgimimo“ skaitytoja, esu pernelyg subjektyvi :)

Dar trumpai apie „Alfa.lt“ publikuotus mūsų rašinius. Alfa už surinktus klikus mums bent reklama galėtų atsilyginti… Juk žmones varo iš proto galimybė paskaičiuoti kito pinigus! Taip nutiko būtent šįkart. Kai paskutinį kartą žiūrėjau, prie Vitalijos Lunevičiūtės atvertos piniginės buvo apie 300 komentarų, o prie Ritos Aguonytės – beveik pusę tiek. Kažkaip keistai čia išėjo – stengtis reikėjo nedaug, tačiau dėmesio – jūra… Gal reikia pradėti nuolatinę rubriką, kurioje kas mėnesį pinigines atvertų vis kitas Jonas Jonaitis? ;)

Iki susitikimo Kalėdų vakarėlyje,

Inga@SE

Rodyk draugams

Perregimas maumedžių vanduo

Benas Bėrantas

Sodo namelyje kabančiame paveiksle buvo matyti dvaras. „Megztos kojinės susidėvi, o paveikslai…” - sakydavo, ir aš galėjau tik numanyti dirbinio amžių. Paprastuose siūluose tilpo atskiras pasaulėlis, tik nepažinus savita būtimi arba per ilgą laiką paprasčiausiai užmirštas. Ir nors anksčiau mezginys persipindavo su rainelėmis, po to vėl susidėdamas ant drobės be žymės akių spalvai, šiandien kažkas atsitiko, todėl negaliu atitraukti žvilgsnio nuo dvaro priešais.
Žemai teka bevardis upelis, elgetos šaukiamas Čiurlionu, kuris ištvinsta toje vietoje, kur reikia pereiti siaurą, akmenimis grįstą tiltą, todėl į dvarą bemaž visi patenka basomis, batus numetę į šalį - jų čia nebereikia. Todėl aplink mėtosi daugybė porų batų ir elgeta, kėblindamas pro šalį, dažnai dėbteli, ar neatsirado naujų. Pats dvaras, žingsniuojant tiltu, dar vos matosi ir skendi gerokai ūgtelėjusiuose maumedžiuose. Tik paskui staiga iškyla prieš akis dviaukštis, neskaitant pusrūsių, pilkšvas. Kitapus jo - platus ežeras, į kurį ir įteka anas upelis. Dvaras ir jį supantys maumedžiai atvaizdais įsilieja į žalsvą ežero vandenį, saulei prisiliečiant spalvos tampa akvarelinės. Sakoma, kad šitaip naujagimiai maumai apsigyvena vandenyje, žmones stebėdami tik iš tolo. Šįkart jie žvilgčiotų į ant vandens plūduriuojančią didoką pavėsinę bei po ja susėdusiuosius.

„Lyg tūzai su savo pikų damomis: pasitempę, grakštūs. Vyksta kortų partija, o lošėjai pavėsinėje sustingę, visų kojas apsivijusi įtampa. Tik elgeta prabėga pro šalį, vydamasis jo kepurę įsikandusį šunioką.
Po valandėlės kortų šnarėjimo pasigirsta nervingas pralaimėjimo atodūsis ir triumfuojantis balsas: „Dvaro noriu jau kitą mėnesį.” Taip lengvabūdiškai dvaras su labiausiai išpuoselėtu parku apylinkėje pakeitė šeimininką. “Kai senelis visa atidavė tėvui, atsikėliau tenai ir aš, dar maža mergaitė. Kad viskas atrodytų kaip šiandien, turėjo prasidėti statybos, kuriose triūsė ne tik mama, tėvas, bet ir aš su sese ir netgi nuo gimimo kiek ligotas mažasis broliukas tampė smulkesnius akmenukus.”
Tai tarusi pasakotoja staigiai pakilo, priėjo prie pavėsinės krašto, prieš tai šyptelėjusi visiems sėdintiems, ir, nerūpestingai atsispyrusi, atsidūrė perregimame ežero vandenyje. Matėsi, kaip parko maumedžiai mėlsta, mėlyna aplinkui, tik kur ne kur vejose mėtėsi raudoni obuoliai, neaišku iš kur atriedėję.
Istoriją tęsė kitas pavėsinės pasakotojas: „Taip, pamenu tą bamblį. Vieną pavakarę užsiliepsnojo netoliese buvęs svirnas. Visą naktį su vyrais sėmėm ežero vandenį, elgetai šaukiant: „Čiurlioni, kibirkštys!”, ir gesinom siautėjančią ugnį, tačiau tik paryčiais įveikėm, kai iš svirno jau buvo likę vos kaulai. Ponai ne tiek jaudinosi dėl svirno, kiek dėl kito dalyko: kažkur pasimetė dviejų metų šeimininkų sūnus ir motina rovėsi plaukus nuo galvos. Visi nujautė, kad mažas berniukas tą naktį žaidė svirne. Tačiau niekas to garsiai nepasakė.”
Pabaigęs savo dalelę ponas raminančiai atsiduso ir taip pat nė nesuabejojęs lengvai atsidavė ežero vandeniui.
„O aš… O aš iš meldų stebėdavau dvi nuogas seseris. Viena iš jų nemėgo vandens, todėl greitai įšokdavo spiegdama ir, iškart išlipusi bei įsispraudusi į drabužius, skuosdavo namo, pavymui šaukdama kitai: „Nesimaudyk ilgai, o tai žaltys į marškinius įsisuks.” Bet ta tik nusijuokdavo jaunatviškai ir mirkdavo dar gerą valandą. Tada baugščiai ateidavau aš. Ji išlipdavo ant kranto, kūnas elektriškai kvepėdavo ežero žolėmis ir vandeniu. Dėl tankaus ir trumpo kvėpavimo vos pastebimai kilnodavosi krūtys, ką tariausi galėdamas girdėti.
Tai buvo ponų dukterys ir nors žinodavau, kad nevalia liesti kilmingo kūno, vis tiek juo mėgavausi.”

Tą akimirką krante vėl pasimatė miniatiūrinis elgeta, kuris, balsui nuaidint, šįkart šaukė: „Čiurlioni, dvaras ežero dugne, dvaras ežero dugne”. Pasakotojas šelmiškai nusišypsojo: „O aš patikrinsiu, ar tikrai jis tenai”. Tuomet, kaip ir prieš tai buvusieji, pasinėrė į ežerą.
„Tačiau atėjo laikas, kai ežero būtybės vienu ypu išsinešė šeimininkus. Ponas prieš mirdamas vienai iš dukterų paliko dvarą, o jos sesė, gal supykusi, gal tiesiog seniai to laukusi, išvažiavo į miestą. Ir tada naujoji ponia užsidarė penkiasdešimčiai metų savo namuose, nieko neketindama įsileisti, pasiliko tik vieną ištikimą tarną. Sklido kalbos, jog, priėjus arčiau dvaro, nuo pastato dvelkia keistas dumblių ir ežero žolių aromatas. Buvo kalbama, kad ir elgeta kažkur dingęs…”

Staiga suvokiau, kad dabar pasakoti atėjo mano eilė - sėdėjau toje pačioje aptuštėjusioje pavėsinėje su kitais. Tik kai jau ruošiausi kalbėti, pavėsinė pradėjo judėti kranto link, kur stovėjo prižiūrėtojas, nutraukęs pašnekesį ir davęs suprasti, kad metas grįžti į dvarą - kasvakarinės istorijos buvo baigtos ir aš nespėjau šokti į vandenį ieškoti mažyčio pasaulio. Mėlynas saulėlydis buvo jau beveik visiškai paskandinęs alėjas, tad pasiekę krantą visi sutartinai pakilo ir nuėjo senelių namų link. Kaip tik tą vakarą maumedžiai numetė mėlynus spyglius ir visi basomis brido į dvarą per tą neįprastą ežerą.

Rodyk draugams

Dalykai, kurie vienija hiphop‘o ir lindyhop‘o šokius - žodelis hop ir Niujorkas. Milžiniškas beprotnamis, iš kurio šie šokiai kilę. Gal prieš gerą dešimtį metų lindyhop‘o šokis kažkam būtų pasirodęs kaip protesto ar laimingo gyvenimo propagandos priemonė, bet šiandien visi žino ar bent yra girdėję apie lindyhop‘o dvasią.

Aš širdyje keletą mėnesių nešiojausi troškimą šokti. Ir ne bet ką, o lindyhop‘ą. Bet žinote, kaip būna - drąsos pristinga, ryžto negana, pinigų neatrandi. O tai reiškia, kad turbūt tik per mažai nori. Taigi, nusprendžiau labai kultūringai praleisti šeštadienio (11.21) vakarą ir nueiti į pirmąjį “Lindy Hop Classic Couples 2009″ konkursą, kurį organizavo lindyhop’o šokių studija “Hoppers’ dance studio”.

Taigi, prie savo namų įsėdau į 10 autobusą, nuvažiavau iki Žaliojo tilto ir patamsyje ieškojau, kur gi paslėpta ta studija nemažame Konstitucijos g. 12 pastate. Štai ir atradau. Įėjusi gaunu lapelį su dalyvių vardais ir pavardėmis, žiū, vos šešios poros.

1. Aurelijus Rožėnas ir Kastė Mateikaitė

2. Vilius Knispelis ir Ana Umnova

3. Darius Ratkevičius ir Lina Vilniškytė

4. Arnas Jasiūnas ir Aistė Biliūnaitė

5. Domas Lasauskas ir Simona Vasytė

6. Ignas Gudelis ir Pamela Gaižutytė

Anot vieno iš organizatorių Martyno Stonio, porų turėjo būti dešimt. Bet penkių vaikinų imuninetas neatlaikė siaučiančio gripo, vieną pavyko pakeisti kitu ir liko, deja, tik šešios poros. Prisipažįstu, iš pradžių kiek nuliūdau. Tikėjausi būti svaiginama tų šokių keletą valandų. Apsidairiau. Aplink vien besišypsantys, susijaudinę veidai. Man iš karto nurodoma, kurioje salėje vyks konkursas ir kur yra baras. Padėkoju. Šypsausi, kaip ir pridera.

15 minučių iki konkurso pradžios.

žiūrovai taip pat lindyhoper'iai

Stebiu vakaro svečius ir dalyvius, besijaudinančius, drąsinančius vienas kitą, per petį plekšnojančius, besitvarkančius šukuosenas ar kažką gurkšnojančius. Konkurso žiūrovai kas kur susėdę ar sustoję, neramiai laukė renginio pradžios ir geros nuotaikos dozės.

mindžikavimas prieš šokius

Taigi, dalyviams paskutinį kartą pasižiūrėjus į veidrodį, merginoms pasikėlus į viršų pėdkelnes, o vaikinams išpūtus krūtinę - prasidėjo konkursas. Jame pagrindiniai komisijos kriterijai: technika, muzikalumas, išradingumas ir sceninis įvaizdis. Prigesus šviesoms, žiūrovai sutelkė visą dėmesį į sceną.

prieš koncertą - juokas visur

Pasiutimas ant parketo

Žaviai vedančiajai, pasipuošusiai atitinkamo stiliaus rūbais, pristačius visas poras, dalyviams vis stipriau dreba keliai ir pirštai - artėja jų pasirodymo akimirka.

konkurso poros-dalyvės

Taigi, po trumpo pirmąją porą - Aurelijų Rožėną ir Kastę Mateikaitę - pristatančio filmuko ir pasigirdus pirmiesiems poros pasirinktos dainos akordams, žiūrovai sulaiko kvapą ir laukia stebuklo.

skraidžiojimai ore

šokis su šypsena

Žiūrovai buvo užvesti. Aš, nors ir sedėjau viena, negalėjau nustoti šypsotis. Atrodo, visos negandos ar nepadaryti darbai nuplaukia kažkur toli. Žiūri sau, kaip žmonės šoka - ir išskrendi į dausas. Tad priklijavus kiekvienam stebinčiajam ant veido šypseną, į šokių aikštelę išėjo antroji pora - Vilnius Knispelis ir Ana Umnova.

2 min. ir auditorija sužavėta

Po kiekvieno pasirodymo salę sudrebindavo gausūs aplodismentai, po šokio porą pasitikdavo kiti dalyviai, sveikindavo ir apkabindavo. Tad, atrodo, kad jiems nebuvo skirtumo, kuri pora laimės, o kuri ne. Kone visos ligi vieno poros prieš šokį prisistatomuosiuose filmukuose teigė, kad svarbiausia vis gi dalyvauti. Taigi, trečioji pora - pavyzdingai stilingi Darius Ratkevičius ir Lina Vilniškytė.

lieka tik muzika

oplia

Po šio pasirodymo pasijuntu lyg “Woodstock’e”. Aplink tvyro nenusakomas laimės pojūtis, lieka tik muzika ir šokis. Į sceną įsiveržia itin energingi - Arnas Jasiūnas ir Aistė Biliūnaitė.

šokėjai itin jaučia kits kitą

nieko nenoriu tik leiskit šokt

šokių pora tarsi nenugalima jėga

Šokio grožis ne tik judesy, bet ir veide

Kai kurie šokiai baigiasi vat šitaip

Rodyk draugams

Sveiki!

Kaip visad grįžta Lesė, taip ir „17 puslapis” pagaliau sugrįžta! Pirmoji naujojo   sezono laida jau rytoj, ketvirtadienį, 16 h per Start Fm.

Už tai, kad laidos teko laukti net iki rudens pabaigos, atsilyginsim su kaupu :) Savo atradimais dalinsimės ne kas antrą, o kiekvieną savaitę. Su jumis sveikinsis net trys naujos vedėjos - Asta, Giedrė ir Živilė. Nauji žmonės - nauji vėjai laidoje.

Ką išgirsite įsijungę „17 puslapį” šįkart, kol kas neišduosime, tačiau prižadame valandą geros nuotaikos ;)

Iki susiklausymo,

17 puslapio merginos.

Rodyk draugams