Numigusi pora valandų, šeštadienį vos praplėšiau akis. Žadintuvas įkyriai skambėjo, o galvoje sukosi vienintelė mintis: „gal tiesiog miegoti toliau ir į „Studentų eros“ komandinius mokymus nenuvykti? Kas čia tokio, jei manęs nebus?“. Sąžinė pradėjo graužti tuoj pat ir išspyrusi save iš lovos įsėdau į antrą troleibusą, vežantį Saulėtekio link. Tai pirmieji mano mokymai. Todėl, ir dar dėl to, kad vienas svarbiausių komandos tikslų – „nepavesti“ kitų, nuvažiavau į redakciją.

Kas laiku, kas mandagiai vėluodami, bet galiausiai susirinkom. Nežinojau, kaip atrodo mokymai, taigi nusiteikiau į galvą „prikimšti“ daug informacijos ir netgi užrašų knygelę pasiruošiau. Neprireikė. Komandiniai mokymai pasirodė besantys ne sausa teorija, o dalijimasis bendromis mintimis. Nusprendėm kas mums patiems yra komanda, ką turime kiekvienas padaryti, ką turime suprasti, kas yra ne taip ir kaip išvengti nesklandumų. Laikraščio redaktorius Karolis pasakė mintį, kuri iki šiol tebeskamba mano galvoje: svarbu ne tik tai, ką mes duodam redakcijai, bet ir tai, ką ji duoda mums. Tą minutę supratau, kad rašymas „Studentų erai“ suteikė man labai daug patirties, smagių akimirkų ir, kad tai tapo nemaža dalimi mano gyvenimo.

Pasibaigus pokalbiams žaidėm tokius žaidimus, kuriuos būtų galima pavadinti „Pažink kolegą artimiau“. Dabar žinau, kas mėgsta alų, kas lapus rudenį grėbti, kam patinka šalta žiema, kas namie nenakvojo, o kieno batai „ne juodi“. Tai smulkmenos ir daugelį dalykų pamiršim. Bet negi nesmagu būtų besėdint redakcijoje ir rimtai besiruošiant darbams pasiūlyti išeiti nugrėbti lapus nuo tako link stotelės arba pasimėtyti gniūžtėmis šaltą sausio vakarą? Juk dabar žinosim, kad yra tokių, kurie visuomet sutiks.

Bene laukiamiausia mokymų dalis – pietų pertraukėlė. Suneštinio maisto pasirodė per maža, todėl užsisakėm dvi šeimynines picas ir su nekantrumu jų laukėme. Bandydami „užmušti“ laiką žaidėme „Alias“, bet vis kas nors viltingai atsisukdavo ir pažvelgdavo pro langą, o neišvydę picų išvežiotojo, sugrįždavo prie žaidimo. Tik po geros valandos, jau sotūs ir laimingi pratęsėm žaidimus, tačiau ilgai neužsibuvę nusprendėm skirstytis. Dienos užduotis – pažinti komandos narius ir apsitarti dėl bendrų tikslų, buvo įgyvendinta. Juk rezultato siekimas mus ir vienija, kad ir kokie skirtingi bebūtume.

Dovilė@SE

p.s. Daugiau nuotraukų iš mokymų - jau greitai.

Patiko (4)

Rodyk draugams